K. Kasparavičius: gimęs piešti pasakas vaikams

1/8
Teksto dydis:

Vos įžengęs į Gvadalacharos knygų mugę Meksikoje jis išgirsta garsius plojimus. Keli šimtai vaikų, studentų ir pagyvenusių žmonių trypia, rėkia ir ploja. Neša suskaitytas vaikystės knygas, prašo pasirašyti. Vienas po kito ilgai krato jo ranką ir vis kartoja: „Niekada netikėjau, kad pamatysiu gyvą Kęstutį Kasparavičių!“

Taip meksikiečiai neseniai sutiko savo kultinį dailininką – 57 metų lietuvį K. Kasparavičių. Trys šimtai vaikų mojavo, laikydami popierinius kiaušinius su prilipdytomis judančiomis kojytėmis ir rankelėmis, išpieštais veidais: Kęstučio iliustracijų knyga „Kiaušinių pasakos“, kurioje beveik nėra teksto - populiariausia Meksikoje. Į susitikimus atėjo ištisos kartos - jo iliustruotas knygas prisimena suaugę, skaito vaikai. Kasparavičiomanija, sako jie.

Dailininku tapti neįmanoma

K. Kasparavičiaus iliustruotos knygos išleistos dvidešimt keturiomis kalbomis. Jo sukurti tekstai kartu su iliustracijomis išversti į keturiolika kalbų, tarp kurių - katalonų, ispanų, korėjiečių, kinų, turkų bei arabų. Dailininko iliustracijų galima rasti visose Europos šalyse, Lotynų Amerikoje, JAV, Brazilijoje, Azijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Kur yra jo sėkmės priežastis? Kęstutis valandėlę susimąsto. „Vaikų dailininku tapti neįmanoma, juo reikia gimti“, - sako jis. „O visa kita - atsitiktinumas, laimė“.

Kęstutis tik baigdamas mokyklą suprato, kad labai nori mokytis Dailės institute (dabar - Vilniaus dailės akademija). Būtinai turėjo ten patekti - kitaip laukė sovietinė armija. Tris mėnesius papaišęs ir paliejęs akvarelių Kęstutis apsisprendė stoti į tuo metu pačią nepopuliariausią specialybę - pramoninį dizainą. „Kas netiko į grynuosius menus, stojo ten“, - sako jis. Įstojo paskutiniu - šešioliktuoju numeriu.

Dailės institutas nuo kareiviškų batų neišgelbėjo: 1970 metais ilgaplaukį laisvės ištroškusį hipį išspyrė iš trečiojo kurso, užvilko chaki spalvos švarką su antpečiais, nukirpo plaukus. Kęstutis mintyse nuklysta į hipių laikus: „Gal per daug panirę į tą reikalą buvom“, - susimąsto, o paskui užtikrintai sako: „Ne! Tiek, kiek reikia!“.

Kaip užsidirbti butui?

Kartą mosuodamas teptuku grūdų sandėlio elevatoriaus palubėje Kęstutis susimąstė apie prabėgusius metus: „Dvejus metus paišiau sovietinį propagandinį šlamštą, dabar teplioju sienas. Gana!“. Elevatoriaus durys buvo ryžtingai užtrenktos ir sūnus paklydėlis grįžo į institutą. Čia rektorius jo nelaukė išskėstomis rankomis: „Pabandyk, nors nemanau, kad kas išeis“.

Tapęs dizaineriu Kęstutis įklimpo į rutiną - nuo ryto iki vakaro technikos bibliotekoje vartė storiausias knygas - tikrino, ar pasaulyje nėra prekės ženklų, panašių į neseniai sukurtus. Knygų daug, ženklų jose - milijonai. „Iš pradžių žiūri atidžiai, po to tik perverti, vėliau dėlioji knygas iš vienos krūvos į kitą“, - pasakoja Kęstutis. „Bet man labai reikėjo buto“.

Užsidirbęs butą metė darbą ir ėmė piešti atvirukus. Siuntė juos į konkursus, laimėjo daug prizų. Kartą jam pasiūlė iliustruoti žemės ūkio darbų vadovėlį - piešti darbų schemas, augalėlius ir vabalus. Netrukus iliustravo knygą „Žilo šilo darbininkai“ - vaikų mylimo poeto A. Matučio eilėraščius.

„Norėjosi dirbti ir dieną, ir naktį“, - prisimena Kęstutis. Darbo vietą dailininkas susikūrė mažučiame vieno kambario bute Vilniuje. Piešdavo Kęstutis virtuvėje, ant jo darbo stalo tilpo nespalvotas „Šilelis“, už nugaros nuolat krykštavo du maži vaikai. Ar netrukdydavo? „Veikiau aš jiems trukdžiau“, - vėl nusijuokia jis.

Gėdijasi pirmosios knygos

1987-aisiais dailininko darbai pateko į didžiausią pasaulyje Bolonijos knygų mugę. Iš pustrečio tūkstančio darbų penki komisijos nariai kasmet išrenka aštuoniasdešimt. Laimingųjų iliustracijos spausdinamos parodos kataloge, kurį būtinai nusiperka iš viso pasaulio suvažiavę leidėjai: per pastaruosius dvidešimt metų Kęstučiui net trylika kartų pavyko patekti tarp tų laimingųjų. Po Bolonijos parodos jo darbais susidomėjo „Esslinger“ leidykla Vokietijoje. Tuomet prasidėjo pasaulinė Kęstučio šlovė. Leidėjai pakeitė ir Kęstučio stilių: iš pradžių viską smagiai štrichavęs su plunksna pagal senųjų graviūrų stilistiką dailininkas ėmė naudoti daugiau spalvų. Leidėjas iš „Esslinger“ net akvarelinių dažų atsiuntė.

Pirmoji spalvingai iliustruota jo knyga buvo „Brėmeno muzikantai“. „Tai vienas prasčiausių kūrinių. Buvo gėda kam nors rodyti“, - prisipažįsta dailininkas. „Iki šiol negaliu patikėti, kad ši knyga-rekordininkė leidžiama jau dvidešimt vienerius metus - ispaniškai, prancūziškai, korėjietiškai, daniškai, japoniškai, devyni leidimai anglų, aštuoni - vokiečių kalba!“

Didelė Kęstučio kūrybos dalis susijusi su Kinija. Nupiešęs iliustracijas šešioms ten išleistoms knygoms lietuvis gavo pasiūlymą šalia vienos savo iliustracijos parašyti pasakojimą. Sukūręs trumputę istoriją apie paukščių turguje įsigytą giesmininką žmogų, dailininkas sutiko parašyti daugiau. Trisdešimt šeši pasakojimai kinų kalba kartu su iliustracijomis sugulė į knygą „Kvailos istorijos“. Po jų sekė „Trumpos istorijos“, vėliau - „Paslaptingos istorijos“. Už kinų kalba išleisto Dostojevskio kūrinio „Sąžiningas vagis“ iliustracijas Kęstutis gavo apdovanojimą prestižiškiausiame pasaulyje konkurse Katalonijoje.

Kęstutis mąsto vaizdais, žodžiai atsiranda vėliau. Kaip spalvotas filmas - įvykių seka, kadrai, spalvos, herojai. Tuomet - tekstas. Jis niekada neparašo iškart, vienu metu kuria keletą istorijų. Jei nėra minčių - piešia. Niekada neduoda redaguoti teksto, kol nebaigia iliustracijų - piešdamas nuolat perrašinėja istoriją. Kūrybos metu keičiasi ir istorijų pavadinimai - vienas iš „Papūgos“ virto „Drambliu“.

Keistos istorijos iš vaikystės

Į dažnai užduodamą klausimą, kodėl jo istorijos tokios keistos, paslaptingos, jis atsako trumpai: „Vaikystė!“ Ji prabėgo Aukštadvaryje, Vladislavos kaime, buvusio dvaro pastate. Tarp kelių medinių trobelių Kasparavičiai vieninteliai gyveno dvare. Dailininkas ilgai pasakoja apie smetoniškų knygų pilną palėpę, į kurią lipdavo aukštomis girgždančiomis kopėčiomis. Apie prieblandą, balandžius ir lietų, barbenantį į skardinį dvaro stogą, ežerą supantį parką su išsikerojusiais keistais krūmais, žvejybą ir pokalbius prie laužo. Apie nuolat į svečius atvykstančius garsius menininkus - rašytoją Kazį Sają, skulptorius Joną Mikėną, Konstantiną Bogdaną.

Palėpėje jis perskaitė visas knygas. Į atmintį įsirėžė aštuonių tomų smetoniška enciklopedija su paveiksliukais ir spalvotomis įklijomis, vadovėlis „Saulutė“. Knyga visam gyvenimui tapo „Mikė Pūkuotukas“. Pirmąsyk perskaitęs trečioje klasėje prie šio kūrinio Kęstutis grįžta vėl ir vėl - smaližiaus meškino filosofija padarė įtaką visiems dailininko darbams.

Kęstutis prasitaria, jog dabar yra smagiausias jo gyvenimo laikotarpis. Turi viską, ko reikia, dirba mėgstamą darbą, daug keliauja, susitinka su skaitytojais. „Nuo nieko nebepriklausau - nepatinka herojus, galiu nugalabyt“, - juokiasi jis.

Kartu su vaikais piešta devynių metrų žirafa liko Kroatijoje, o baltasis dramblys, ant nugaros nešantis vaikų svajones - už Atlanto. Artėjančioje knygų mugėje Vilniuje Kęstutis vėl kvies mažuosius lankytojus piešti kartu, pasakos apie savo kūrybos kelią - nuo teptuko iki idėjos, nuo idėjos iki spaustuvės bei pristatys naują knygą - „Sapnų katytės“.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko